Kasos vėžiu sergančių pacientų ligos prognozės palyginimas po neoadjuvantinio ir adjuvantinio gydymo
Sábháilte in:
| Foilsithe in: | PQDT - Global (2025) |
|---|---|
| Príomhchruthaitheoir: | |
| Foilsithe / Cruthaithe: |
ProQuest Dissertations & Theses
|
| Ábhair: | |
| Rochtain ar líne: | Citation/Abstract Full Text - PDF Full text outside of ProQuest |
| Clibeanna: |
Níl clibeanna ann, Bí ar an gcéad duine le clib a chur leis an taifead seo!
|
| Achoimre: | Tyrimo tikslas. Įvertinti pacientų, gydytų 2018 – 2020 m. laikotarpiu dėl kasos duktalinės adenokarcinomos LSMUL KK, ligos prognozę ir jai darančius įtaką prognozinius veiksnius, atsižvelgiant, ar buvo skirtas sisteminis gydymas prieš ar/ir po taikyto operacinio gydymo.Uždaviniai. 1. Įvertinti, kokiai daliai pacientų skirta neoadjuvantinė ir/ar adjuvantinė chemoterapija, kokios galimos priežastys lėmė, kad sisteminis gydymas buvo neskirtas; 2. Palyginti pacientų, kuriems skirtas neoadjuvantinis, adjuvantinis ar abu gydymai, bendrą išgyvenamumą ir laiką iki ligos progreso, įvertinti prognozinius veiksnius darančius įtaką šiems veiksniams. 3. Įvertinti klinikinių požymių (CA 19-9 ir CEA reikšmė, neutrofilų limfocitų santykis ir kt.) ir sisteminio gydymo schemos pasirinkimo įtaką ligos prognozei.Tyrimo metodika. Retrospektyvinis tyrimas, vykdytas 2024 m. sausio – 2025 m. birželio mėnesiais LSMUL KK Onkologijos ir hematologijos klinikoje, įtraukė 99 pacientus, kuriems radiologinių tyrimų būdu nustatyta rezektabili arba ribinio rezektabilumo duktalinė kasos adenokarcinoma LSMUL KK 2018–2020 m. Tiriamųjų ambulatorinių kortelių klinikiniai duomenys buvo analizuojami naudojant IBM SPSS Statistics 29.0.2.0 programą. Kategorinių kintamųjų pasiskirstymo analizei buvo taikyti chi kvadrato (χ2) arba Fišerio kriterijai, kiekybiniams kintamiesiesms, kurie buvo pasiskirstę pagal normalųjį skirtsinį, buvo taikytas stjutento t kriterijus. Išgyvenamumo analizei buvo naudotas Kaplano-Mejerio modelis, santykinės rizikos įvertinimui – daugiamatė Kokso regresija. Atvejai buvo „cenzūruoti“, kuomet įvykis (mirtis arba progresas) analizės atlikimo metu nebuvo įvykęs. Kai reikšmingumo lygmuo p < 0,05, požymių skirtumas tiriamųjų grupėse laikytas statistiškai reikšmingu. Tyrimo rezultatai. Tyrime buvo analizuoti 99 pacientų duomenys, 39,4 proc. – vyrų ir 60,6 proc. moterų, o moterų vidutinis amžius diagnozės metu buvo statistiškai reikšmingai didesnis nei vyrų (p < 0,001). Nuo 2018m. iki 2020m. LSMUL KK dėl rezektabilios arba dalinai rezektabilios KDAK buvo gydyti 99 pacientai, iš jų – neoadjuvantinis gydymas buvo skirtas 30 pacientų (30,3 proc.), adjuvantinis – 54 pacientams (54,5 proc.), o neoadjuvantinis ir adjuvantinis gydymas buvo realizuotas tik 8 pacientams (8,1 proc.). Sisteminis gydymas buvo neskirtas 7 pacientams (7,1 proc.). Taip pat nustatyta, kad mažesnis amžius statistiškai reikšmingai padidino tikimybę, jog pacientui bus taikytas neoadjuvantinis gydymas (β = –2,238; p = 0,006). Vertinant veiksnius, lemiančius neoadjuvantinės chemoterapijos skyrimą, reikšmingiausiu nepriklausomu kintamuoju tapo paciento amžius – mažesnis amžius statistiškai reikšmingai padidino tikimybę, kad pacientui bus taikyta neoadjuvantinė chemoterapija (β = –2,238; p = 0,006). Reikšmingą įtaką taip pat turėjo naviko dydis – augant navikui, didėjo tikimybė skirti neoadjuvantinį gydymą (p = 0,049). Tuo tarpu Ca19-9 lygis ir gretutinių ligų buvimas neparodė statistiškai reikšmingos įtakos sprendimui dėl šio gydymo taikymo. Sukurto logistinės regresijos modelio tinkamumą pagrindė reikšminga chi kvadrato reikšmė (χ2 = 27,483; p < 0,001). Adjuvantinio gydymo kursų skaičius pasirodė esąs statistiškai reikšmingas prognostinis veiksnys – kiekvienas papildomas kursas siejosi su mažesne progresavimo rizika (β = –0,138; standartinė paklaida (SN) = 0,048; galimybių santykis (GS) = 0,871; 95 % pasikliautinas intervalas (PI): 0,79–0,96; p = 0,004). Limfmazgių su metastazėmis ir pašalintų limfmazgių santykis taip pat turėjo reikšmingą sąsają su blogesne prognoze (β = 1,368; GS = 3,93; 95 % PI: 1,27–12,14; p = 0,018).Analizuojant laiką iki ligos progresavimo pagal taikytą chemoterapijos schemą, ilgiausias vidutinis progresavimo laikas fiksuotas pacientų, gydytų 5-FU/LV schema, grupėje – 16,4 mėn. (SN = 3,71). Antroje vietoje buvo FOLFIRINOX schema – vidutiniškai 11,9 mėn. (SN = 1,41). Gemcitabino monoterapija siekė 6,42 mėn. (SN = 1,64), o trumpiausias laikas iki progresavimo nustatytas pacientams, kuriems adjuvantinis gydymas nebuvo taikytas – tik 5,04 mėn. (SN = 0,68). Vertinant laiką iki ligos progresavimo pagal gydymo tipą, ilgiausias vidutinis progresavimo laikas nustatytas pacientams, kuriems buvo taikyta tik adjuvantinė chemoterapija – 13,82 mėn. (SN = 1,84). Pacientams, kuriems buvo taikyta tiek neoadjuvantinė, tiek adjuvantinė chemoterapija, vidutinis laikas iki progresavimo siekė 5,92 mėn. (SN = 1,49), o trumpiausias laikas fiksuotas pacientams, kuriems buvo taikyta tik neoadjuvantinė chemoterapija – 4,88 mėn. (SN = 0,73).Išvados. 1. Nuo 2018m. iki 2020m. LSMUL KK dėl rezektabilios arba ribinio rezektabilumo KDAK buvo gydyti 99 pacientai, iš jų – neoadjuvantinis gydymas buvo skirtas 30 pacientų (30,3 proc.), adjuvantinis – 54 pacientams (54,5 proc.), o neoadjuvantinis ir adjuvantinis gydymas buvo realizuotas tik 8 pacientams (8,1 proc.). Sisteminis gydymas buvo neskirtas 7 pacientams (7,1 proc.). Taip pat nustatyta, kad mažesnis amžius statistiškai reikšmingai padidino tikimybę, jog pacientui bus taikytas neoadjuvantinis gydymas (β = –2,238; p = 0,006). 2. Nustatytas reikšmingas bendro išgyvenamumo prailgėjimas pacientams, kuriems buvo taikytas adjuvantinis gydymas lyginant su pacientais, kuriems skirtas neoadjuvantinis ar abu sisteminio gydymo būdai (adjuvantinis gydymas 45,9 mėn., neoadjuvantinis 13,5 mėn., abu gydymai 24,5 mėn., <0,001). Statistiškai reikšmingi skirtumai nustatyti ir vertinant laiką iki ligos progreso – ilgiausias laikas nustatytas adjuvantinio gydymo grupėje (adjuvantinis gydymas 13,8 mėn., neoadjuvantinis 4,9 mėn., abu gydymai 5,9 mėn., <0,001). Vis dėlto, atskirai vertinant chemoterapijos schemas, ilgiausias laikas iki ligos progresavimo nustatytas 5-FU/LV schemą gavusių pacientų grupėje (5-FU/LV 16,4 mėn., FOLFORINOX 12,0 mėn., gemcitabino monoterapija – 6,4mėn., <0,001). 3. Nustatyta, kad bendram išgyvenamumui neigiamą įtaką daro naviko dydis, neutrofilų ir limfocitų santykis ir padidėjęs CEA žymuo kraujyje. Ilgesnį laiką iki ligos progresavimo statistiškai reikšmingai lėmė didesnis skirtų adjuvantinio gydymo kursų skaičius, o trumpesnį laiką iki ligos progresavimo reikšmingai padidėjęs CEA žymuo kraujyje. Aim of study. To identify and evaluate the prognostic values of patients who underwent surgery for pancreatic ductal adenocarcinoma at LUHS KC between 2018 and 2020, taking into consideration whether systemic treatment was administered before and/or after surgery.Research objectives. 1. To determine the proportion of patients who received neoadjuvant and/or adjuvant chemotherapy, and to identify possible reasons why systemic treatment was not administered. 2. To compare overall survival and progression-free survival among patients who received neoadjuvant, adjuvant, or both treatments, and to evaluate prognostic factors influencing these outcomes. 3. To assess the impact of clinical markers (CA 19-9 and CEA levels, neutrophil-to-lymphocyte ratio, etc.) on disease prognosis and the selection of systemic treatment regimens.Material and methods. A retrospective study was conducted at the Department of Oncology and Hematology of the Hospital of Lithuanian University of Health Sciences Kaunas Clinics (LUHS KC) between January 2024 and June 2025. It included 99 patients diagnosed with resectable or borderline resectable pancreatic ductal adenocarcinoma who received surgical and/or systemic treatment at LUHS KC between 2018 and 2020. Clinical data from the patients' outpatient records were analyzed using IBM SPSS Statistics version 29.0.2.0. The distribution of categorical variables was assessed using the chi-square (χ2) test or Fisher's exact test, while the distribution of normally distributed continuous variables was analyzed using Student’s t-test. Kaplan–Meier survival analysis was applied to assess survival outcomes, and multivariable Cox proportional hazards regression was used to estimate relative risk. Cases were censored when the event (death or progression) had not occurred by the time of analysis. A significance level of p < 0.05 was considered statistically significant for differences between groups.Results. The study analyzed data from 99 patients, of whom 39.4% were male and 60.6% female. The average age of women at the time of diagnosis was significantly higher than that of men (p < 0.001). Between 2018 and 2020, 99 patients were treated at LSMUL KK for resectable or borderline resectable pancreatic ductal adenocarcinoma (PDAC). Of these, neoadjuvant treatment was administered to 30 patients (30.3%), adjuvant treatment to 54 patients (54.5%), and both neoadjuvant and adjuvant treatment were administered to only 8 patients (8.1%). Systemic treatment was not administered to 7 patients (7.1%). It was found that younger age significantly increased the likelihood of receiving neoadjuvant treatment (β = –2.238; p = 0.006). When evaluating factors influencing the decision to administer neoadjuvant chemotherapy, patient age emerged as the most significant independent variable—lower age significantly increased the probability of receiving neoadjuvant chemotherapy (β = –2.238; p = 0.006). Tumor size also had a significant impact—larger tumor size increased the likelihood of prescribing neoadjuvant treatment (p = 0.049). Meanwhile, CA19-9 level and the presence of comorbidities did not show a statistically significant influence on the treatment decision. The suitability of the logistic regression model was supported by a significant chi-square value (χ² = 27.483; p < 0.001). The number of adjuvant treatment cycles proved to be a statistically significant prognostic factor—each additional cycle was associated with a lower risk of disease progression (β = –0.138; standard error (SE) = 0.048; hazard ratio (HR) = 0.871; 95% confidence interval (CI): 0.79–0.96; p = 0.004). The ratio of metastatic lymph nodes to removed lymph nodes was also significantly associated with a poorer prognosis (β = 1.368; HR = 3.93; 95% CI: 1.27–12.14; p = 0.018). When analyzing time to disease progression based on the chemotherapy regimen used, the longest median progression-free survival (PFS) was observed in the group treated with the 5-FU/LV regimen—16.4 months (SE = 3.71). The second-longest was in the FOLFIRINOX group—11.9 months (SE = 1.41). Gemcitabine monotherapy yielded a PFS of 6.42 months (SE = 1.64), while the shortest progression time was observed in patients who did not receive adjuvant therapy—only 5.04 months (SE = 0.68). When evaluating progression-free survival by treatment type, the longest median time to progression was observed in patients who received only adjuvant chemotherapy—13.82 months (SE = 1.84). For those who received both neoadjuvant and adjuvant chemotherapy, the median time to progression was 5.92 months (SE = 1.49), while the shortest progression time was observed in patients treated with neoadjuvant chemotherapy alone—4.88 months (SE = 0.73).Conclusions. 1. Between 2018 and 2020, neoadjuvant therapy was administered to 30.3% of patients, adjuvant therapy to 54.5%, and both neoadjuvant and adjuvant therapies to 8.1%. A total of 7.1% of patients did not receive any form of systemic therapy. Younger age was a statistically significant predictor of receiving neoadjuvant therapy (β = –2.238; p = 0.006). 2. Adjuvant therapy was associated with significantly longer overall survival (45.9 months) compared to neoadjuvant (13.5 months) or combined therapy (24.5 months) (p < 0.001). Similarly, progression-free survival was longest in the adjuvant group (13.8 months vs. 4.9 and 5.9 months, respectively). Among chemotherapy regimens, 5-FU/LV led to the longest progression-free survival (16.4 months), followed by FOLFIRINOX (12.0) and gemcitabine monotherapy (6.4) (p < 0.001). 3.Worse overall survival was associated with larger tumor size, higher neutrophil-to-lymphocyte ratio, and elevated CEA. More adjuvant cycles improved progression-free survival, while elevated CEA reduced it. |
|---|---|
| ISBN: | 9798288827068 |
| Foinse: | ProQuest Dissertations & Theses Global |